Diskursyvi strategija


Šio teorinio požiūrio pranašumai atskleidžiami, lyginant jį su kitomis populizmo konceptualizavimo kryptimis.

diskursyvi strategija

Taip pat mėginamas įveikti vienas iš šios teorijos trūkumų — per didelis abstraktumas, trukdantis pritaikyti ją empiriniams tyrimams. Diskursyvi strategija advantages of this theoretical approach are revealed by comparing it with other tendencies of diskursyvi strategija populism.

In addition, this article is an attempt to solve the main disadvantage of E. Therefore, various possibilities finansų inžinerijos prekybos strategijos combining E. Published by Vilnius University Press This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licencewhich permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Pastaruoju metu populizmo reiškinys susilaukia vis daugiau dėmesio tiek akademiniame pasaulyje 1tiek Lietuvos 2 ir užsienio žiniasklaidoje 3. Daug sumaišties sukelia ginčai ne tik dėl vienų ar kitų savybių priskyrimo populizmui, bet ir dėl pačių teorinių prielaidų, nusakančių sąvokos turinį — ar populizmas yra ideologija, ar diskursyvi žmonių vienijimosi logika, ar tam tikra politinė strategija, ar stilius.

Kai kurie autoriai netgi teigia, kad viena populizmo internetinių prekybos galimybių apžvalgos iš viso nėra įmanoma, nes diskursyvi strategija grindžiama tokiomis sąvokomis kaip demokratija ar žmonės, dėl kurių apibrėžties mokslininkai taip pat neturi vienodos nuomonės Houwen ; Vis dėlto tai nereiškia, kad pats reiškinys negali būti tiriamas, paprasčiausiai reikėtų aiškiai apibrėžti sąvokas ir argumentuoti tam tikro teorinio požiūrio pasirinkimą.

Šis straipsnis skirtas Ernesto Laclau diskursyviai populizmo teorijai ir jos pritaikomumui empiriniams bitcoin hashrate calculator. Laclau teorija yra pabrėžtinai formalistinė, tad leidžia išvengti bet kokių normatyvinių ar ideologinių populizmo vertinimų, būdingų daugeliui kitų bandymų apibrėžti populizmo reiškinį.

Populizmas E. Laclau teorijoje yra diskursyvi kolektyvinio identiteto formavimosi logika, kuriai atsirasti reikia tam tikrų prielaidų. Ši logika vystosi pagal sau būdingas diskurso formavimosi taisykles, tačiau visada yra apribota laike ir iš principo atsitiktinė. Tokia teorinė prielaida leidžia išvengti niekur nevedančių esencialistinių bandymų sukurti griežtą partijų ar judėjimų, kuriems, atsižvelgiant į pasirinktus kriterijus, priklijuojama arba nuplėšiama populizmo etiketė, klasifikaciją.

Laclau pasiūlo universalią koncepciją, leidžiančią identifikuoti populizmą, atrodytų, nieko tarpusavyje bendro neturinčiose geopolitinėse teritorijose ar laikotarpiuose. Laclau teorijos abstraktumas arba metateoriškumas leidžia išvengti daugeliui kitų teorijų būdingų ribotumų, bet susiduria su operacionalizavimo problemomis.

Pats teorijos autorius nepasiūlo jokių teorijos pritaikymo empiriniams tyrimams gairių, todėl kiekvienas mokslininkas, tirdamas atskirus populizmo atvejus, yra priverstas arba bandyti suderinti jau egzistuojančius tyrimo modelius su pagrindinėmis teorinėmis sąvokomis, arba kurti savo originalią tyrimo operacionalizaciją — tam tikrus tarpinius konceptus, leidžiančius E. Diskursyvi strategija metateoriją pritaikyti empiriniams duomenims analizuoti.

Straipsnį sudaro trys dalys.

diskursyvi strategija

Pirmojoje pristatomos pagrindinės populizmo teorinio apibrėžimo kryptys ir jų kritika. Antrojoje aptariama pasirinkta E. Laclau diskursyvi populizmo teorija bei jos operacionalizavimo galimybės.

Nors Lietuvos socialiniuose moksluose ši partija jau buvo analizuota akcentuojant medijų poveikį politinio diskurso formavimuisi Mažylis, Unikaitė-Jakuntavičienė ir Povilaitis ;taip pat kaip vienas iš populistinės ideologijos pavyzdžių Pabiržisvisgi diskursyvios teorijos taikymas nėra perteklinis.

Ši teorija, skirtingai nuo kitų teorinių perspektyvų, net tik padeda atpažinti populizmo apraiškas, bet ir diskursyvi strategija pačius populizmo formavimosi procesus.

Pagrindinės populizmo teorinės apibrėžties kryptys Mokslininkai ir tyrėjai nesutaria dėl diskursyvi strategija populizmo konceptualizavimo gairių, nėra ir bent kiek nusistovėjusios visų populizmo konceptualizavimo teorijų klasifikacijos. Dažnai atsispiriama nuo diskursyvi strategija, kokiai teorijai simpatizuoja pats klasifikacijos sudarytojas Gidron and Bonikowski ; Taggart ; Deiwiks Pavyzdžiui, Paulas Taggartas išskiria kontekstines, taksonomines ir idealaus tipo teorijų grupes, savo teoriją priskirdamas paskutinei grupei Taggart ; Tam tikro idiosinkretiškumo neišvengiama ir šiame straipsnyje.

Pagrindinės teorinės perspektyvos kritinei apžvalgai parinktos remiantis dviem kriterijais. Pirmasis kriterijus — universalumo, leidžia atmesti tas teorijas, kurios susaisto populizmo teorinį apibrėžimą su tam tikru regionu ar laikotarpiu. Antrasis kriterijus taikomas nebe pačioms teorijoms, o jų klasifikacinei sistemai.

diskursyvi strategija

Straipsnyje atskirai neišskiriamos teorijos, apibrėžiančios populizmą per jo santykį su kažkuo dažniausiai apibūdinant teigiamą ar neigiamą įtaką demokratijai.

Tai nereiškia, kad išskirtos teorijų grupės išvengs partikuliaristinių ar normatyvinių bruožų. Atvirkščiai, tai pagrindinės kritikuotinos jų ypatybės.

Paprasčiausiai pačios populizmo apibrėžtys bent iš dalies diskursyvi strategija į tam tikrą universalumą. Toliau pateikta keturnarė populizmo teorijų klasifikacija.

diskursyvi strategija

Ją sudaro 1 idealaus tipo, 2 instrumentinės, 3 ideologinės ir 4 diskursinės teorijos. Paskutinė, populizmo kaip diskurso, kryptis, kuria remiamasi šiame straipsnyje, nagrinėjama atskirame skyriuje. Populizmas kaip idealus tipas Pirmajai kategorijai priklauso populizmo koncepcijos, kuriomis remiantis įvairiausius politinius judėjimus siekiama apibrėžti kaip populistinius naudojant tiek deskriptyvius, tiek normatyvinius kriterijus, neatstovaujančius jokiai aiškiai apibrėžtai paradigmai.

diskursyvi strategija

Tokios koncepcijos gali turėti tiek instrumentinės, tiek ideologinės, tiek diskursyvios teorijos bruožų. Autorius detaliai apibūdina dvidešimt keturias populizmo savybes, apimančias įvairiausias dimensijas — pradedant revoliucingumu ir baigiant religingumu, — tik tam, kad antrąją savo esė dalį paskirtų įvairiausioms išimtims nagrinėti.

Toks populizmo apibūdinimas, kai išvardijamos įvairios jo savybės ir charakteristikos, paradoksaliai išvengia pačios koncepcijos suformulavimo. Naujesnis tokio konceptualizavimo pavyzdys būtų P. Taggarto apibrėžimas — populizmas kaip reprezentatyvios demokratijos patologija Taggart Tokie bandymai apibrėžti populizmo sąvoką baigiasi arba klasifikacijos smulkinimu taip ir nepriėjus prie bendrumo, arba apibrėžimu su begaliniu išimčių skaičiumi Germani ; Conovan ; Ionescu and Gellner Pagrindinis tokio apibrėžimo bruožas yra, kad kuo daugiau į apibrėžimą įtraukiama paskirų savybių, tuo mažiau pačią koncepciją idealų pelno diskursyvi strategija prekybos sistema yra įmanoma pritaikyti konkretiems atvejams analizuoti.

Daugelį idealaus tipo populizmo apibrėžimų vienija bendras bruožas — nuolatinis populizmo kaip neapibrėžto, neracionalaus, iškraipančio normalią politinę veiklą fenomeno akcentavimas. Toks argumentavimas turi ir praktinių, pačią mokslinę diskursyvi strategija ideologizuojančių padarinių. Nuo to, kokiai ideologinei krypčiai — liberaliai, konservatyviai ar kairiajai — labiau simpatizuoja mokslininkai, dažnai priklauso ir tai, kokias partijas ar judėjimus jie apibūdina kaip populistinius.

Instrumentinės teorijos Instrumentinis požiūris į populizmą būdingas dviem mokslinių tyrimų grupėms, dažnai papildančioms viena kitą. Pirmoji tyrėjų grupė populizmą apibūdina kaip mobilizacijos strategiją Weyland ; ; Urbinatiantroji nagrinėja populistinę retoriką Moffitt and Tormey ; Jagers and Walgrave Nepaisant skirtumų, abiem atvejais populizmas suprantamas kaip įrankis, kuriuo siekiama mobilizuoti rinkėjus ar į juos apeliuoti.

De Greimas à Jacques Geninasca. Pour une sémiotique de la parole

Populizmo kaip mobilizacijos strategijos apibrėžimas yra populiariausias tarp Pietų Amerikos sociologų ir politologų. Jis numato įvairių specifinių populistinės politinės strategijos elementų nagrinėjimą: išskiriami populistiniai organizacijos tipai, priimami politiniai sprendimai ar naudojamos žmonių mobilizacijos priemonės.

Antrasis instrumentinės teorijų grupės porūšis populiaresnis Europoje. Jo diskursyvi strategija analizuoja specifinį populistinės retorikos stilių, kuriuo siekiama paveikti mases Houwen ; Abiem grupėms, kaip minėta, bendra tai, kad jos populizmą teorizuoja kaip įrankius, pavyzdžiui, supaprastintą retoriką, lyderių charizmą ar žadamus specifinius populistinius politinius sprendimus, kuriuos vykdydama politinė jėga sugeba konsoliduoti masinį palaikymą.

Weylandas pabrėžia, kad skirtingose šalyse, skirtingais laikotarpiais dominuoja skirtingi populistinės organizacijos tipai. Argentinos prezidento Carloso Menemo 4 ir Perų prezidento Alberto Fujimori 5 organizacijas jis įvardija kaip neopopulizmo ir neoliberalizmo sinergiją.

Tokia sinergija yra kur kas stipresnė pradinėje radikalioje reformų fazėje, tačiau vėliau, įsivyravus sąlyginiam ekonominiam stabilumui, arba patiems populistams tenka keisti savo politiką, arba jiems gresia didelis populiarumo nuosmukis Weyland Weylandas teigia, kad tiek klasikinio populizmo, tiek neopopulizmo taktika ir strategija remiasi tais pačiais principais — tiesioginiu lyderių ryšiu su labiausiai neorganizuota palaikymo grupe, tradicinių politinių partijų diskursyvi strategija visuomeninių organizacijų atmetimu, politinio elito atakavimu bei viešųjų apklausų ir referendumų naudojimu siekiant savo politinių tikslų Weyland Galima išskirti ir kitas populistinės organizacijos atmainas, būdingas atskiriems regionams ar laikotarpiams: etnopopulizmas Madridrentinis populizmas Mazzuca ar technopopulizmas de la Torre Taip atsiranda galimybė kurti kontekstualią populizmo klasifikaciją, kurioje atsižvelgiama į tai, kokiai specifinei socialinei ar ekonominei politikai ar tikslinėms rinkėjų grupėms taikoma populistinė strategija.

DISKURSINĖS STRATEGIJOS: SAMPRATA, TIPAI IR PAVYZDŽIAI - MOKSLAS

Instrumentinis požiūris iš dalies išsprendžia ideologinių populizmo variacijų problemą, nes skirtingiems kontekstams taikomi tie patys populistinės strategijos principai. Tačiau pats politinės populistinės strategijos kaip konstantos teigimas, netgi apsiribojant tik Pietų Amerika, susiduria su akivaizdžiais neatitikimais analizuojant populizmą empiriškai. Paradoksalu, kad pagrindinė strateginio požiūrio problema yra tai, kas pateikiama kaip diskursyvi strategija pagrindinis pranašumas.

diskursyvi strategija

Nors diskursyvi strategija R. Weylandas ir neigia požiūrio į populizmą, kaip į strategiją, retroaktyvumą, išvada lieka ta pati — populistai yra populistai tada, kai jie populiarūs. Skirties tarp populizmo ir nepopulizmo problemą, kurią pripažįsta ir patys autoriai, bandoma spręsti įvairiai.

Pavyzdžiui, Kennethas Robertsas siūlo keturių skirtingų populistinės organizacijos formų klasifikaciją, kuri grindžiama pilietinės visuomenės ir partinės sistemos išsivystymo skirtumais įvairiose šalyse Roberts Pagrindinis strateginio požiūrio minusas yra tas, kad juo vadovaujantis oportunistiškai pasirenkamas vienas ar kitas populistinės strategijos etalonas, neapibrėžiant, kodėl būtent tai ir yra diskursyvi strategija tikruoju populizmu.

Taip arba atmetami koncepcijos neatitinkantys ištisi regionai ir laikotarpiai, arba nuolat pridedamos papildomos išlygos, neišvengiamai kuriančios naujus populizmo apibrėžimus. Akivaizdu, kad bet kokia politinė strategija yra savo laiko produktas, nulemtas geopolitinių, ekonominių, technologinių ir kitų sąlygų, todėl strateginis populizmo apibrėžimas naudingas įžvelgiant, lyginant ir klasifikuojant skirtingas tendencijas ir atvejus.

Tačiau jis nesugeba pateikti argumentuotos ir operacionalios paties populizmo apibrėžties. Iš esmės tos pačios problemos apibrėžiant populizmo ir nepopulizmo skirtis galioja ir kitai instrumentinės teorijos atšakai, apibrėžiančiai populizmą kaip savitą retorikos ar komunikacijos stilių.

Populizmas čia aprašomas kaip tam tikri retorikos elementai, pavyzdžiui, šūkiais paremta, supaprastinta kalba Deiwiks ; 5. Toks apibrėžimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl populizmas įgauna tokias negatyvias konotacijas.

Socialinės ir politinės problemos, kaip antai nedarbas, mokesčių pokyčiai ir pan. Iš esmės, paskiri diskursyvūs elementai populistinėje retorikoje naudojami papirkti rinkėjams. Tokios populizmo apibrėžtys akivaizdžiai nėra pakankamos, nes bet kuri šiuolaikinė politinė jėga daugiau ar mažiau formuoja savo politinį diskursą, naudoja tiek supaprastintą kalbą viešojoje erdvėje, tiek socialines medijas.

Kas yra diskursyvios strategijos?

Populistinės retorikos apibrėžties problemas bent iš dalies bando spręsti kiekybiniais diskurso analizės diskursyvi strategija paremti tyrimai, nagrinėjantys populistinių elementų dažnumą politikų kalbose Hawkins ; Cranmer Bet tai nesprendžia esminės instrumentinės populizmo konceptualizacijos problemos — tautologiškumo. A priori pasirinkti populistinės retorikos elementai pateikiami įrodant paties populizmo buvimą ar nebuvimą, tačiau niekaip neatsakoma į klausimą, kodėl būtent jie charakterizuoja patį populizmo fenomeną.

Populizmas kaip ideologija Iš pirmo žvilgsnio populizmo kaip ideologijos teorinis apibrėžimas neatrodo labai perspektyvus, nes akivaizdu, kad įvairios populistinės partijos atstovauja faktiškai visam ideologiniam spektrui nuo kairės iki dešinės, nuo liberalizmo iki konservatizmo.

Nepaisant to, kartu su diskursyviu populizmo diskursyvi strategija tai yra bene labiausiai populiarėjanti populizmo teorinio apibrėžimo kryptis Stanley ; Moffitt and Tormey Jie populizmo ideologinį nenuoseklumą šalina apibrėždami populizmą kaip išretėjusią ideologiją angl.

Tai — ideologija, kuri padalija visuomenę į dvi antagonistines grupes, liaudis prieš elitą, ir teigia, kad politika turėtų remtis tiesiogine žmonių valios išraiška Mudde ; Canovan tokią išretėjusią ideologiją vadina demokratine, kuri suprantama kaip suverenios liaudies, o ne politikų, biurokratų ar teisėjų valdymas Canovan ; Toks ideologijų apibrėžimas remiasi Michaelio Freedeno ideologijų morfologija, kur ideologijos skirstomos atsižvelgiant į jas sudarančias pagrindines angl.

Pavyzdžiui, pagrindinė liberalizmo koncepcija yra laisvė, gretutinės koncepcijos — žmogaus teisės ir demokratija, o periferinė — nacionalizmas Aslanidis Kad ir kokią konkrečią išraišką būtų įgavęs konkretus įsitikinimas, jis turi išlaikyti pagrindinės koncepcijos žinią. Šis apibūdinimas galioja tirštosioms ideologijoms angl. Kaip tokios ideologijos pavyzdžius autorius mini nacionalizmą, feminizmą, ekologinių judėjimų programines idėjas.

Populizmo kaip išretėjusios ideologijos teorija kritikuotina dviem aspektais. Pirma, kritikuotinas pats M. Diskursyvi strategija apibrėžimas, antra, šio apibrėžimo pritaikymas populizmui.

Diskursinės strategijos: samprata, tipai ir pavyzdžiai

Freedenas niekur nuosekliai diskursyvi strategija požymių, kurie leistų jo klasifikacijos sąvokas operacionalizuoti ir tiksliai nustatyti, kuri ideologija yra išretėjusi, o kuri tirštoji. Paliekama erdvė interpretacijoms atsižvelgiant į tai, ką tyrėjas laiko didele ar maža integracija ar ideologijos gebėjimu pateikti sprendimo kryptis visoms visuomenėje kylančioms problemoms.

Iš kitos pusės, į išretėjusių ideologijų sąrašą gali patekti faktiškai bet koks -izmas — antiglobalizmas, euroskepticizmas, militarizmas ir t. Netgi pačių C. Canovan naudojamos populizmo ideologijos sudedamosios dalys, tokios kaip antielitizmas, gali būti laikomos atskiromis išretėjusiomis ideologijomis.

Jeigu populizmą vis dėlto laikytume išretėjusia ideologija, tokia teorinė apibrėžtis turėtų leisti palyginti populizmą su kitomis panašiomis ideologijomis. Tai yra gana sunkiai įsivaizduojama, nes patys populistai labai retai save identifikuoja kaip populistus, jie visada yra ir dar kažkas nacionalistai, euroskeptikai ar pan.

Netgi imant esminį antielitistinį populizmo dėmenį, metodologinis nuoseklumas reikalautų, kad ir jos antitezė — elitizmas — būtų savotiška išretėjusi ideologija. Tačiau akivaizdu, diskursyvi strategija taip nėra. Populizmo kaip ideologijos apibrėžimas iš esmės yra esencialistinis, nepaliekantis prekyba laisvu pasirinkimu mišrių variantų — politinė partija arba jos lyderis yra arba nėra populistas.

Šis apibrėžimas pripažįsta tik tam tikras subkategorijas: neoliberalus populizmas, nacionalinis populizmas, agrarinis populizmas ir t. Mudde and Rovira Kaltwasser Taip atsisakoma bet kokio laipsniškumo. Tačiau daugybė tyrimų, taikančių pačias įvairiausiais metodologijas, pateikia priešingus rezultatus patikimas kriptovaliutos brokeris diagnozuoja būtent laipsnišką populizmo prigimtį Jagers and Walgrave ; Hawkins ; Bernhard ; Pauwels diskursyvi strategija Rooduijn Paradoksalu, kad daugelis tų tyrimų operacionalizavo būtent C.